Žiūrint laidą "Okna" dažnokai kyla mintis, kad laidos herojai atėjo ne tuo adresu. Atrodo, kad jiems galėtų padėti daugiau ne TV laida, o psichiatro ar psichologo konsultacija. Laidos žiūrovai tokį pasiūlymą nutėškia iš aukšto, o herojai dažniausiai atmeta kaip kraštutinai įžeidžiantį ir negeranorišką. Tarsi būtų geriau kankinti save ir artimuosius nei pasinaudoti specialistų paslaugomis.

Jei žmogui ką nors skauda, pavyzdžiui dantį, jis nedvejodamas kreipsis į gydytoją. Vargu ar kas didžiuotųsi, kad vaikšto atviru nervu, vargu ar kas girsis, kad pats sau susitaisė dantis. Jei žmogus neina pas dantų gydytoją, o mes pastebime, kad jis negali kramtyti, kenčia, stebimės,- ko gi jis bijo stomatologų. Toks elgesys atrodo nesuprantamas.

Kaip gi su žmogum, kuris jaučia vidinį skausmą ir negali mėgautis gyvenimu? Tuomet kažkodėl priimta didžiuotis tuo, kad pats susitvarkysiu. Pasiryžimas kreiptis į specialistus atrodo nepriimtinas,- dar ne dabar, man dar nereikia, nors "nervas" jau atsivėrė ir kažkoks "ėduonis" toliau graužia gyvenimą.

Ne vienas žinomas veikėjas mėgsta pareikšti, kad kokios gyvenimo negandos bekrėtė, niekada nesikreipė į psichoterapeutus. Čia kaip su tais dantimis. Jei žmogus džiaugiasi, kad niekad nesikreipė į stomatologus ir matome jo puikią baltą šypseną, tai pasiteirausime, kaip jam taip pasisekė, tačiau jei niekad nematęs stomatologų giriasi žmogus, neturintis poros dantų, peršasi mintis, kad geriau jis ten būtų apsilankęs.

Kas trukdo žmonėms kreiptis į psichikos specialistus esant vidiniams sunkumams? Ar ne informacijos trūkumas ir išankstinis nusistatymas? Prie pastarojo formavimo nemažai prisideda meniniai filmai. Komisaras Reksas kas antroje serijoje ieško maniakų žudikų, o meksikietiškuose serialuose vienas iš pagrindinių herojų privalomai praranda atmintį, ką jau kalbėti apie piktavalius kenkėjus, kurie epizodiškai apsilanko psichiatrijos klinikose ir psichoterapeutus, kurie negana to, kad yra bejausmiai, bet dar naudojasi pacientais. Taip psichikos sutrikimai asocijuojasi su kraštutinai sunkiais atvejais. Dažną žmogų glumina mintis "nejau aš toks sutrikęs, kad man jau reikia psichiatro?", o dar tiek pavadinimų psichiatras, psichologas, psichoterapeutas, psichoanalitikas tai išvis nebeaišku, kas kuo užsiima. Vyrauja šmintis, kad psichiatrai tik tiems, kurie nebeatsakingi už savo veiksmus, kliedi, kvailioja,- liaudiškai sakant bepročiai, o psichologas gali tik pakalbėti. Kaip gi čia yra? Pamėginsiu paaiškinti.

Psichologijos ir psichiatrijos, kaip mokslo, yra bendros šaknys, kylančios iš seniausių laikų, kai antikos išminčiai susidomėjo siela, atmintimi, temperamentais ir pan. 19 amžiuje jos tapo atskiromis mokslo šakomis. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichiatrija yra medicinos mokslo šaka, besigilinanti į psichikos surikimų priežastis, jų paplitiną, diagnozavimą ir gydymą. Paprasčiau pasakius psichologija gilinasi į tai, kaip žmogus mąsto, ką ir kodėl jaučia, kaip reaguoja į vienokius ar kitokius dalykus, kas nulemia jo elgesį, sprendimus, kas įtakoja jo charakterio savybes. Psichologija gali būti žmonių grupių, amžiaus tarpsnių, darbo santykių ir turėti mažai ką bendro su medicina. Tik medicininė, klinikinė psichologijos sritis persidengia su medicina. Psichiatrija, remdamasi ir psichologijos žiniomis, gilinasi į tai, kaip nuotaikos, jausmai, mąstymas yra susiję su sveikata, mėgina nuspręsti kada jausmai ir sprendimai tampa neadekvatūs situacijai, elgesys nebetelpa į bendražmogiškus rėmus. Psichiatrai mėgina įvertinti, kur dar normalus elgesys, mąstymas, nuotaikos, o kur jau liguisti. Deja aiškios ribos tarp to, kas normalu ir aiškiai sutrikę nėra. Psichiatrija labai plati sritis ir neapsiriboja vien depresijomis ar schizofrenija. Nerimas, stresas, valgymo sutrikimai, trinkanti atmintis ir dėmesys, nemiga, įkyrios mintys, perdėtas nepasitikėjimas taip pat psichiatrijos sritis. Kuomet "streikuoja" kūnas - "vartosi širdis", nevirškina, skauda skrandį, svaigsta, skauda galvą, o kūniškų priežasčių tam nerandama, gali padėti psichiatras ne dėl to, kad kas nors abejoja to žmogaus protingumu ar įtaria apsimetinėjimu, o dėl to, kad centrinė nervų sistema reguliuoja ir kūno veiklą, o specialistai gali įvertinti, kaip tai atsitiko. Gydymą vaistais paskirti gali tik psichiatras, nes jis yra gydytojas. Psichologas gali konsultuoti, patarti, o vaistai ne jo kompetencija. Tiek psichiatrai, tiek psichologai gali būti psichoterapeutais. Psichoterapija yra gydymo būdas, paremtas kalbėjimu, kuris skiriasi nuo paprasto pašnekesio, nes nevengiama sunkių temų, mėginama įsigilinti į žmogaus jausmus, neįsisąmonintus norus. Reaguojama ne tik į tai, kas yra tekste, bet ir "už teksto". Kaip kalbėjimas gali veikti? Pagalvokit ilgiau apie citriną ir suprasite. Psichoterapijos yra daug rūšių: elgesio (biheivioristinė), geštalt, hipnoterapija, psichoanalizė. Hipnoterapija ir psichoanalizė apipintos legendomis bei kelia tikriausiai didžiausią susidomėjimą, tačiau tai būtų atskiro pokalbio tema.

Kodėl dažnam žmogui taip sunku priimti psichologo ar psichiatro pagalbą? Visų pirma dėl to, kad vidinių sunkumų nesimato ir kenčiantis žmogus mažai sulaukia esminio supratimo ir užuojautos iš aplinkinių. Dažnos frazės - "pažiūrėk, kitiems dar blogiau", ar "baig tu, tau viskas gerai, gerai atrodai", ar "o man tada kaip jaustis?". Žmogus pasijaučia kaltas dėl savo savijautos ir mėgina "suimti save į rankas". Kitas dalykas, kad kol neapsilankė pas psichiatrus niekas nepasakys, kad jis sutrikęs - sukasi slapta mintis, "nesimato, kad man blogai, o jei nueisiu - išsiduosiu, dar pagalvos, kad beprotis." Realybė yra ta, kad sunkūs psichikos sutrikimai diagnozuojami maždaug 5 procentam besikreipiančių,nors didžioji dauguma atėjusiųjų į konsultaciją labai nerimavo, kad pas juos "ras kažką baisaus". Filmuose "mėgstama" schizofrenija, realybėje šia liga suserga maždaug 1 procentas žmonių ir visiškai nedaugelis jų kelia pavojų sau ar kitiems. Išvis psichikos ligomis sunkiai sergantys žmonės daug dažniau tampa aukomis, o ne agresoriais, tiesiog tokie atvejai ypatingai garsiai nuskamba ir neretai naudojami literatūroje ir mene. Asmenybės susidvejinimas nepriskiriamas schizofrenijos grupės sutrikimams ir dažnas tik filmuose, o medicinoje diagnozuojami pavieniai atvejai. Tad mėginant spręsti apie psichikos sutrikimus iš filmų galima suklysti.

Gal jei nerandat viduje atsakymo, jei kenčiat pats ir verčiat kentėti kitus, jei atrodo, kad metai iš metų klostosi nepalankios aplinkybės, jei dauguma supančių žmonių erzina ir atrodo, kad jie neteisingai elgiasi, jei jaučiate, kad gyvenate ne pagal vidines galimybes, nesiklosto santykiai su jums svarbiais žmonėmis, gal verta kreiptis ne tik į televizijos laidą, bet ir psichikos specialistus.